Apie Gruziją

Apie Gruziją – Gamarjoba Gruzija

Apie Gruziją buvau prisiklausiusi daug negatyvių atsiliepimų, kaip ten nesaugu, kaip merginas vagia ir laiko įkalintas bokštuose, baugino ir tai, kaip keliauti po šalį, kai viešojo transporto infrastruktūra nėra iki galo išvystyta, o daugelis žinomų automobilių nuomos kompanijų mašinų net nenuomoja. Jeigu ir jus aplanko tokios abejonės, tai noriu nuraminti ir siūlau pasiskaityti šį straipsnį.

Į antrą pagal dydį Gruzijos miestą Kutaisą galite nuskristi tiesiogiai iš Vilniaus. Geriausias laikas keliauti yra gegužės, birželio, rugsėjo mėnesiai, kai dar nėra pats sezono įkarštis, o oro temperatūra tinkamiausia keliavimui. Pavasarį ir vėlyvą rudenį čia lyja, žiemą sninga. Pats blogiausias mėnuo – kovas, gruzinai turi net posakį:  kovo mėnesį  būna toks blogas oras, kad dėl to, net vaikai gimę šį mėnesį būna irzlūs ir pikti.

Lietuvos Respublikos piliečiams keliaujant į Gruziją viza nereikalinga. Vietiniai kalba nacionaline gruzinų kalba, tačiau be problemų susikalbėsite rusiškai, tik su jaunimu galima susikalbėti angliškai, kadangi šią kalbą daugelis mokosi mokyklose. Vietos valiuta – laris (GEL), mes be didelio vargo savo turimus eurus išsikeitėme Kutaiso valiutos keitykloje, neskubėkite keisti pinigų, pasižiūrėkite, kokį kursą siūlo viena ar kita keitykla. Religija – apie 84 proc. gyventojų yra stačiatikiai.

Viešbučius galite užsisakyti iš anksto arba tiesiog ieškotis vietoje, taip sutaupydami pinigų, tačiau ne laiko. Vietiniai tiesiog centrinėje gatvėje matydami turistus, jiems gali pasiūlyti nakvyne savo namuose su savo namų gamybos pusryčiais. Galite nusipirkti kelionių gidą Lonely planet, kuriame rasite aprašymus apie svečių namus jų kainas, kontaktinius numerius, informaciją, ko galima tikėtis (labai normalus dalykas svečių namai, kuriuose nėra karšto vandens , ar su lauke esančiu tualetu).

Praėjus patikros postus prie laukimo vartų jus pasitiks daugybė gruzinų siūlančių savo transporto paslaugas. Nenustebkite, padidėjus turistų srautui jie žinodami kada ir iš kokios šalies atvyksta turistai, į Kutaiso oro uosta važiuoja kaip į darbą – pagal lėktuvų nusileidimo grafiką. Galite pasinaudoti jų paslaugomis (dažniausiai susikalbėsite tik rusų kalba), tačiau dėl kainos susitarkite iš anksto, taip pat susitarkite iki kokios konkrečios vietos jus tiksliai atveš, nes teko girdėti atvejų, kai atveža iki miesto ženklo, o norint, kad jus vežtų toliau, turite sumokėti daugiau arba, kad pasakyta kaina buvo už vieną žmogų, bet ne už visus keleivius. Nenoriu pasakyti, kad visi vežėjai tik ir taikosi jus apgauti, tiesiog visada būkite atidūs.  Taip pat nepamirškite derėtis, nes Gruzija nėra brangi šalis. Keliauti galite ir traukiniais arba „maršrutkėm“, kurios važiuoja gan dažnai, tačiau pakankamai ekstremaliai, o jeigu bus daugiau keleivių negu yra sėdimų vietų, tai jums bus pastatyta taburetė – jūsų sėdima vieta.  Mes keliavome iš anksto susitarę su vietiniu gruzinu, kuris keliavo su mumis visas dienas, tai labai patogu, sužinai labai daug tradicijų, papročių, pamatai vietinių gyvenimą, o tai ką papasakoja vietinis gyventojas tampa įdomiausiais kelionės momentais.

Pirmas įspūdis, iš Kutaiso oro uosto išėjus į gatvę, kad tu grįžai gerus 25 metus atgal, visa aplinka, parduotuvės, automobiliai, kuriuos mes seniai palaidoję savo atminty, čia dar „gyvi“. Bet tas aplinkos vaizdas Gruziją ir išskiria iš kitų aplankytų valstybių, suteikdamas šaliai žavesio, išskirtinumo, unikalumo. Kas privertė mane pasirinkti šią kryptį, ogi tai, kad visi kaip susitarę kalbėjo vieną ir tą patį: kaip gražu, kaip patiko, tai viena iš nedaugelio šalių į kurią tikrai dar sugrįšiu.

Jau kitą dieną manęs nestebimo šalikelėse besiganančios kiaulės, palaidos karvės, kurios ryte išeina, o vakare grįžta į namus. Karvės, kiaulės drąsiai išeina į greitkelį, tačiau vietos vairuotojams, tai yra normalus dalykas, jie tokiems netikėtiems eismo dalyviams visada pasiruošę. Valkataujantys ir perkarę šunys, kurie tik išlipus iš automobilio zuja ratais prašydami maisto, taip pat yra Gruzijos kasdieninio gyvenimo dalis.

Maistas čia labai skanus, o kainos tiesiog juokingai mažos. Chačiapuri, khinkali, įdaryti baklažanai ar savo sultyse troškintas viščiukas, charčio – paragaukite viską. „Borjomi“ mineralinis vanduo kainuoja apie 0,5 Eur./0,5 l., o vaikystę primenantis „Tarchun“ limonadas nuo 0,40 iki 0,60 Eur./1 l. Būtinai paragaukite naminio vyno ir vynuogių degtinės – „čiačia“, kurios stiprumas nuo 30 iki 60 laipsnių, „čiačia“gaminama namuose, kiekviena šeima savo reikmėms daro „čiačia“, o važiuojant kaimo vietovėmis netgi kiemuose gali išvysti kieme vykdomą gamybos procesą. Renkantis kavinę ar vietą kur norėsite pavalgyti, nesistenkite eiti ar ieškoti gražių vakarietškų restoranų. Mes visą laiką valgėme paprastose vietinių kavinukėse, kur maistas buvo dieviško skonio, o kainos labai nedidelės, apsigausite ir permokėsite kelis kartus, jeigu eisite į prabangias kavines, nes jos skirtos tik turistams.

Jeigu teks ragauti „čiačia“ su vietiniais gruzinais, tuomet žinokite, kad gėrimas negurkšnojamas, o išgeriamas iš karto, nesvarbu, kad tai yra ne 20 g stikliukas, o žymiai didesnis. Tostai tostai tostai, kaip galima gerti ne už kažką, gruzinų tostai labai ilgi, ir nors vienas iš jų būtinai turi būti skiriamas mirusiems.

Pradėjus keliauti pro Gruziją supratau, kodėl nerekomenduojama nuomotis automobilio, čia vairavimas yra tikras iššūkis, nes be vargo vietiniai pasidaro tris-keturias eismo juostas iš esamų dviejų, pastoviai lenkia vienas kitą, turi būti labai atidūs, nes į kelią gali išeiti karvė, kiaulė ar šuo (nesvarbu ar tai kaimo ar tarpmiestinis kelias), kelių kokybė tikrai prasta. Važiuojant serpantinais ne visi keliai yra su atitvarais, ne visi keliai asfaltuoti, pasitaiko kalnų griūčių, tuomet tenka prastovėti ir pusė dienos, kol bus nuvalytas kelias. Važiuojant serpantinais išvysite nemažai kryžiukų ar net koplytėles, kurios skirtos nuo kalnų nukritusiems ir žuvusiems žmonėms atminti. Gruzinai sako, jeigu išgėręs „čiačia“ naktį išvažiuosi į kalnus, tai gali sakyti, kad išvažiavai amžiams, nes likti gyvam beveik nėra šansų, todėl jeigu žino, kad teks važiuoti serpantinais, vietiniai „čiačia“ negeria. Važiuojant į dar aukštesnes kalnų vietoves kaip Usghuli, kai kuriais metų laikais keliai būna nepravažiuojami net vietiniams.

Keliuose jungiančiuose didesnius Gruzijos miestus vyksta intensyvi prekyba, čia galite nusipirkti vietinių ūkininkų auginamus vaisius, daržoves, sūrį, riešutų ir vynuogių saldumyną – chuchekella, šalia kelio kepamos bandelės, jų vietinė duona, parduodama mėsa, kurios gabalai tiesiog iškabinti šalia kelio.

Gyventojai labai pamaldūs, jų automobiliuose prie veidrodėlio visada rasite pakabintą kryžių, pravažiavus ar praėjus cerkvę ar vienuolyną, jie visuomet persižegnoja. Tikėjimas, tai neatsiejama jų gyvenimo dalis.

Nors vakarietiška kultūra po truputį skverbiasi ir į šios šalies gyventojų gyvenimą, tačiau kai kuriose dalykuose tradicijos yra labai griežtos. Šeimoje gimusi mergaitė būna labai mylima, tuo pačiu ir saugoma. Mergina susipažinusi su vaikinu, kuris ją pradeda merginti, turi supažindinti su savo tėvais ir tik su tėvų leidimu ir pritarimu gali eiti į pasimatymus (kiną, kavinę). Apie „gyvenimą susimetus“ čia negali būti net kalbos. Vakarais vaikščioti gatvėmis vienai merginai taip pat nėra padorus dalykas.

Turistėms merginoms geriau neflirtuoti, nekoketuoti ir nejuokauti su gruzinais, jie tai supras kaip jūsų rimtą ketinimą tęsti rimtą pažintį ir rodomą dėmesį, nes jie šia – meilės tema, juokų nesupranta.

Tai labai graži šalis, kuri turi būti įtraukta į Jūsų kelionių sąrašą. Vietiniai gyventojai čia visada padės surasti kelią pasiklydusiam turistui ir apdovanos šypsena, kadangi, tai daugumai keliautojų dar neatrasta šalis, o gyventojai dar „nepavargę“ nuo turistų. Gruzija pasižymi nuostabiu kraštovaizdžiu, du trečdalius šalies teritorijos užima kalnai, kuriuos tikrai verta pamatyti. Pažinkime Gruziją kartu su keliaukimpatys.lt, toliau skaitydami skirting Gruzijos vietovių aprašymus.

Ekonominės klasės viešbutis miesto centre Gruzijos sostinėje Tbilisyje: Pinn Hotel